tarp kitko

ten paukščių gyvas sidabras
     slankioja
            medžių termometrais
ir anuomet dar pamenu
sako riškis šaliką kad mirtis
kaklo nenubučiuotų
kad vėjo kartuvės pagautų
sniegeną o ne tave
ir dabar dar ten slankioja
paukščiai
aukštyn ir žemyn
į dangų į sviestinio popieriaus debesį
kuriame įvynioti pusnynai
maži snaigių lavonėliai
apgaubiantys paukščių lavonėlius

ir anuomet dar pamenu
kūne tavam žiema išperėjusi mirtį
buvo gražaus sniego veidu

ir dabar pagalvoju
kad viskas tiktai
viskas tarp kitko
sizoidinis berniukas