----

Ar grįžti į pradžias, jei turi tiktai kūdikio jėgą,
O mintis nuo minties atskirta užmaršties praraja?
Iš delnų sugniaužtų visas smėlis žaidimų išbėgo.
Šitaip troškus tiesos, šiandien sunkiai bepakeli ją.

Vėstant sielos lukštams, nebesuturi drebulio šalto.
Daug jausmų, bet iš kur išsisakymui imti žodžius?
Juk prie savo duobės pasijunta kiekvienas nekaltas.
Išvarvėk iš akių — liksi tiek, kiek nespėsi nudžiūt.

Tarp būties–nebūties it paguoda suvokiamas Vienis.
Atkalbėta malda užu dvasią visų vienišų.
Net jei auksą žarstei, šią minutę jautiesi vargdienis,
Nes žaislai kaip žaislai — išnešios pulkas varnų juodų.

Gal nebūtų skaudu, jei į erdvę vėsios piramidės
Kas suneštų visus gentį gynusius tavo jausmus?
Nesvarbu, kaip plačiai jei po margą pasaulį išsklidę —
Gal kažkam pašnabždės, kad gyvenimas žiauriai gražus.

Ar nėra paskirtis susirinkt, o po to išdalinti?
Kas gyvybė ugnis — dūmai, liepsnos, galop — pelenai?
Kai prieš nosį riba, Dievo ieško apsilpusios mintys —
Gal parodys bent Jis, kur išeinančios sielos namai?

Kad užgesi, žinai. Neraminanti fazė smilkimo.
Kelias buvo slidus, su daug kliūčių. Todėl pavargai.
Ašarėlė šykšti į gyvenimą veržtis mėgina.
Kibirkšties nebėra. Baigės rūpesčiai, kovos, darbai.
Nijolena