Gundymas

Ar tu lauki rugpjūčio dėl alyvinio obuolio?
Gintarinį minkštimą išsišiepęs jis rodo —
Trumpalaikis skanėstas, neįtikęs į podėlį,
Išsipildžiusios viltys užderėjusio sodo
Trykšta sultimis, varva per krutantį smakrą,
Neaštria rūgštele pakutendamas gomurį.
Skruzdėliukių šeimyna jo šoną pradraskė,
Štai čia graužė kažkas — gal stirnaitės, gal voverės?
O štai čia girdis širšino piktas zirzimas,
Nes tik kojos tekyšo — giliai įsigraužė.
Ir ant ko jis supyko? Gal nė pats jis nežino,
Bet geriau nebandyk tam pikčiurnai būt draugas.
Obuolių baltas vaškas sukrito į žolę,
Atsilaisvino šakos nuo supamo svorio,
Kurį renka visi, kas į sodą įpuolė.
Na, o tu, kaip jaučiu, ne tik obuolio nori...
Nijolena