Sveiki, Dalija,
pamažėle grįžtu į savo įprastą erdvę: veikti, kol dar esu, privalau galėti ką nors. Nugalėti save, nugalėti savo negalią, savo negaliu, bereikšmį žvilgsnį pro langą į debesis, į kaimyno kriaušę, į beprasmį spoksojimą į vieną tašką, pažadinti mintį, tiesą sakant, ji toje bejėgystėje buvo kaip niekada gyva ir veikli, bet negalinti įveikti mano negaliu, mano pasyvumo ir abejingumo: viskas, kas turi įvykti – įvyks ir be mano norų. Sustingęs žvilgsnis neįstengia pajusti balto gėriuko, debesėlio trapumo ir pavėsio, sunkaus, slegiančio lapkričio dangaus ir darganos slogaus poveikio mintims, puikiai supratęs, kad tai tik tikrovės už žmogaus neišvengiamas veiksmas, niekuo ir niekaip nesusaistantis manęs su ja, aš galiu tarti kaip Miškinių Antanukas: man slogu, kaip lapkričio darganotam dangui, bet akimirkai iš šio slogaus šydo žybteli prasivėręs saulės šulinys, aš jau tariu, aš panašus į Žemę, kuri išvydo bedugnį saulės šulinį, gal net ne Žemei ar ne vien Žemei skirtą ir jokiu būdu ne man, besiguodžiančiam savo vienatvėje, suvokusiam savo buvimo trapumą ir neišvengiamybę paklusti už manęs Estinčiai Nežiniai, moksliškai vadinamai Transcendencijai, Absoliučiam Nežmogiškumui.

Hadronų kolaiderio žyniai, beieškantys Higgso bozono, bando atkurti, tiksliau, pakartoti po Didžiojo Sprogimo praslinkus 0,0000001 sekundės daliai Visatos vaizdą, t. y., Visatos gimimą, vadinasi, sužmoginti Transcendenciją, perkeitus, įspraudus ją į žmogiškuosius dėsnius. Higgso bozonas, dar vadinamas „dieviškuoju”, atsakingas už dalelių masės dydį, nors, tiesą sakant, pagal Niutoną: „svoris yra proporcingas masei”; pagal Einšteiną: „energija yra proporcinga masei”, abu didieji fizikai nepasakė, o kas yra masė? Džiugios žinios sklinda iš JAV, kur Tevatrone buvo aptiktas ne vienos „dieviškosios dalelės” vaizdas, o išsyk penkių. Kam aš tai kalbu? Juk įvaldžius šias technologijas, žmogus galės „gaminti” medžiagą (materiją) Žemės sąlygomis, laboratorijoje — gamykloje. Kyla išties pagristas klausimas: o kaip su žmogaus „gamyba”? Nuo Visatos gimimo, tikint žmogiškosiomis žiniomis, prabėgo keli šimtai milijardai Žemės metų, kol atsirado gyvybė, bet atsirado ne visoje Visatoje, o tik mažyčiame pabarėlyje Visatos — Žemėje, kiek dar sykių apskriejo Žemė apie Saulę, kol gimė žmogus, kosmoso vienišius, į nieką nepanašus žemiškos gyvybės įvairovėje? Pagrįstai vėlei klausiu: o ar kuo nors pasikeitė žmogus per įvardintą žmogiškosios istorijos tarpsnį, archeologiniais radiniais žvelgiant ir ikiistorinę žmogaus raidą: prieš 80000 metų aptiktame kape su žmogaus palaikais guli ir 80 centimetrų ilgio titnaginis durklas, žymintis pamatinę žmogaus prigimtį — naikinti. Keisčiausia tai, kad naikinimas dėl savo išlikimo nukreiptas ne tik į svetimą Kitą, bet ir į savo rūšies Kitą, kito naikinimo įrankiai, visa Žemė tapo naikinimo — gamybos laboratorija — fabriku, kuriame kuriama tariama transcendencija žmogiškosiomis technologijomis ir dėsniais, bet žaliava šiai gamybai — Nežmogiškoji Tikrovė, net žmogaus kūną genų inžinerijos technikai bando „pagaminti”, o ką jau bekalbėti apie patį žmogiškumo branduolį — žmogaus sąmonę, sielą, dvasią, kuriant modernųjį, žinių visuomenės, piliečių visuomenės, tikinčiųjų bendruomenės, kūrybos visuomenės ar dar kokios nors „realios politikos”,  „korektiškos politikos” žmogų.

Bet keista, visos šios didingos žmogaus kūrybos apraiškos nublanksta prieš Transcendencijos žavesį: debesų pavasarinį ižą, miško šaltinį, kalnų didybę, o ir patį žmogų, kuris atsparus visiems technologiniams virusams, išlikdamas ištikimas šiai buvimo dovanai: stokai ir geismui keisti, užvaldyti.

Teisus profesorius Arvydas tardamas, „jog galima žmogaus nekęsti, galima jo nemylėti, bet didžiuotis jo stulbinančiomis pastangomis privalome. Žmogus nekaltas, jog ši žavi ir kerinti tikrovė pagrįsta naikinimu, jis tuo nekaltas ir Transcendencija jam atleis. Bet ir Tikrovės pajauta yra tik iliuzija, bet kas mums belieka, nubraukiu „tik” ir sakau: toji iliuzija yra vienintelė — pati sodriausia ir intensyviausia — mirtingajam dovanota Tikrovė; toji iliuzija akimirkai išvaduoja mane nuo mūsų gyvenimo būtinybių primetamos nykios kasdienybės iliuzijų, nuo anemiško kasdienybių realizmo, išsiskleidžiančio daiktų–mumijų karalystėje; toji iliuzija akimirkai nuplėšia geismų ir poreikių vergo grandines; toji iliuzija įveikia gelžbetoninį daiktų–faktų sunkį ir dovanoja rojaus akimirkos lengvumą; toji iliuzija pašalina amžiną mūsų egipticizmą, mūsų polinkį sustabdyti, sušaldyti ir įkalinti sarkofage abuoją nejudrių daiktų tamsą ir monotoniją; toji iliuzija pasityčioja iš pačios kvailiausio mirtingojo svajonės — tapti nemirtingu“ (A. Šliogeris „Melancholijos archipelagai” 167 p.)

„Pagamint Visatą” hadronų kolaideryje, mėgintuvėlyje — žmogų, Tikrovėje pagrįsta naikinimu — amžinybę, taip, sutinku — amžinybę kurti ir gaminti, bet šie kūrybos ir gamybos aktai pagrįsti naikinimu, „dieviškojo bozono vaizdas” — sužmoginta Transcendencija, simuliakras, dar vienas kamštis į Niekio nasrus, dar vienas prasmės laukas; išliksiu amžinai ir amžinas, taip man rašė vilnietis Jonas, krepšininkas, kilęs iš Viešvilės, adoruojantis filosofiją, fiziką, fiziologiją ir filologiją, bebandąs šiuos keturis mokslo banginius susieti su Absoliučia Dievo sąvoka, kaip pamatinės dalelės informacija Visatos ūkuose supersimetrinių dalelių tankyje, kuriame užkoduota visa informacija, kaip amžina ir neišnykstanti.

Aš tik svečias, aš tik laikinai čia, Žemėje, o tikrieji namai — TEN. Kaip tai panašu į užrašą ant paminklinio akmens senosiose Anykščių kapinėse: „Jūs dar kelyje, o aš namuose”. Drįstu teigti, jog tai dar viena iliuzija, galbūt ir pati geidžiamiausia mirtingajam, kuri nors akimirkai teikia pastovumą, užgniaužia nerimą ir baimę prieš slogų ir darganotą lapkričio dangų. Bet koks nuostabus saulėtas rytas, bet pamažėl vėl renkasi niūri dangaus pilkuma, užsiveria šaulės šuliniai, vėl „vakarėjantis takas per akmenis” į Žemės ūkus… tragiška akimirka, gal ir ji iliuzija, juk aš nekaltas, kad nuostabi ir žėrinti Tikrovė tokia, bet, bandydamas ją sumeluoti, priartinti prie savo mirtingumo, vėl ir vėl pakliūnu į naują iliuziją, aš jas gaminu, aš esu tas indas, kuriame pojūčiai persilieja į iliuzinį žodžio spindesį ir skambesį. Mane išteisins Nežmogiškumas, juk jis man dovanojo didžiausią dovaną — būti.