Jeigu tu jaunas, energingas ir aršus,
Namų statybą pradedi nuo plytų,
Kitų lipdytos tau per prastos bus —
Geriau pats molį minkai iki ryto.

Tai aš — nuvargusi, patižusi, sena —
Pastogę savo surenčiau iš blokų,
Nes mano darbui laiko negana,
O blokų aš, deja, pati išliet nemoku...

Tu prieini ir nosį paraukai,
Nes tu — aršus, tu — jaunas, energingas.
Ar verta niekint statinį už tai,
Jeigu statytoja jo kilpomis sulinko?

Nors man skaudu, tau nieko nesakau,
Tik savo galvą žilstančią linguoju —
Ir kas galėjo sužalot, įskaust,
Kad menką padarą taip atkakliai baksnoji?

Lipdyk, statyk nors bokštus ant pilies,
Nors dangų siekiantį raštuotą minaretą!
Tiktai menkesnio už save neliesk,
Nebent tu tyčia nori, kad skaudėtų?

Žaizdotų sielų būna įvairių,
Bet visos turi vieną bendrą bruožą —
Be provokacijų tampi Šviesos Kariu.
Malūnų nesant, griauni senės trobą.

Nors gal už metų, na, dviejų, trijų
Gamta pati užlygins šitą vietą.
----
Kodėl rašyt šablonais negaliu —
Suvargus moteris iš kaimo, ne poetė?

Aš savo trūkumus atmintinai žinau
Ir patikėki, jais nesididžiuoju.
ŽALIOJ ŽOLĖJ kaip sraigė atkutau,
Bet net ir čia kažkas kažką medžioja.

Jaunam, aršiam per menkas taikinys
Tegul nesuteršia dievų uždėto nimbo.
Net didis būdamas ribotai gyveni.
Gal grįžk prie plytų. Juk už lango švinta.