Įmantrūs sapnai, iš kurių negali atsibusti,
nesuvokto tikrumo atplaukia vaizdais,
kaip javai suplakti po praūžusios liūties,
negrabiai prasklaidyti beformės šviesos,
sutinki save patį tarp veidrodžio rėmų.
žvilgsniu paukščio aprėpiančio tolį,
lyg nevystančio ilgesio luotas troškimų
debesy žemiau juostos panirę kalnai,
saulėj tviska Monblano viršūnė snieguota,
šauksmo dūris kaip Munko paveiksle,
ten aukštai tau neskraidymo zona,
tavęs laukia sugrįžtant namuos,
ir, atrodo, kad nieko nebus, nebereikia,
tu papėdėje stovi pavirtęs medžiu,
Žemė sukasi sau be jokio testamento,
ne Dievu būt gimei, varno skrydžiui ratu.