Į dvi taures įpilsiu aš šampano
ir po lašelį dar įlašinsiu savęs.
Paimk nematoma ranka tu savo taurę,
pakelk prie lūpų ir prigluski prie manęs.
Taurių skambėjime girdėsiu tavo balsą,
jis lyg kalėdiniai varpai širdim aidės.
Tavo artumo nebuvimas toks svaigus,
tikiu — laukimas džiaugsmu lyg šampanu išsilies...