Štai ir vėlei kažkas, nenusakomas žodžias, kutena paširdžius,
Kai prieš aušrą ant slenksčio prisėdus nieks netrikdo tylos –
Nebeverkia vaikai, o senolių dejonė tiktai pasigirdo,
Ir akordų jaunystės dainų nieks daugiau nekartos.

Nepalikit, mielieji, vienos – taip ilgam nepalikit!
Kai rugpjūčio dangus kaip kadais vėlei lyja žvaigždėm,
Dar sugrįžkit šią naktį – bent spalvotais, gyvais atminimais,
Kad galėčiau tikėt savimi, kad svajone galėčiau tikėt.

Krištolinė tyla – kaip dangus. Net baisu, kad suduš prieš pat aušrą,
Jei kažkas, neištvėręs ilgiau vienumos, nejučia atsidus.
Jei pašauktų – tikrai atsišaukčiau, bet pasaulis toks tuščias –
Vien tyla ir vienatvė, vien žvaigždėtas rugpjūčio dangus.