Kaip gerai, kad dalgelė tavęs neaplankė,
Kad dar vasara žaidžia žolynuos žaliuos.
Laibas smilgas tik rasos gal retkarčiais lenkia,
Bet ne ryto šalna nušarmojęs ruduo.

Jei auksinė spalva į lapus prasiskverbia,
Tai nuo to jie tik dar šiltesni,
Nors vidudienio saulėj nurimsta pavargę,
Vakarinėj vėsoj vėl linksmi.

Tiestum ranką ir svaigųjį kvapą taip semtum
Su drugeliais, kamanėm kartu,
Bet žinau — per trumpa būt diena, neįstengtum
Pasisotinti jo saldumu.

Kloja žemę ražienų drobulėm rugpjūtis,
Šen bei ten nuvilnija atolas vešlus.
Man iš čia neišeiti, vis būti ir būti,
Kol žiedų neužgavo beširdis lietus.