Sužeistos širdies kampelyje visą laiką gyveno svajonė. Paryžius, Notredame katedra, įkūnijanti manosios svajonės veržimąsi aukštyn, ten, į dangaus mėlynę, toli nuo nuodėmių ir purvo. Vienišas siluetas, paskendęs milžiniškoje erdvėje. Ankstyvas rytas. Gal todėl tiek mažai žmonių? Prancūzai, užkimšdami gatves, skuba į darbą, o pavargę nuo įspūdžių turistai dar snaudžia ,,Formulės“ klasės viešbučiuose. Tik keli keisti vienišiai, sutinkantys naują dieną čia. Spalvoti vitražai tarsi išsklaido ir padalina ryto šviesą kiekvienam,  suklupusiam  Dievo Motinos katedroje. Mažas blyksnis vilties - maža žvakelė, kainuojanti du eurus. Keista, argi galima nupirkti viltį?

Prisimenu tik didelį raudonų plytų pastatą. Man buvo treji, kai iš moterų kalėjimo, kuriame atėjau į šį pasaulį,  mane atvežė į vaikų namus. Pasitikusi auklėtoja, kurią kiti vaikai vadino mamyte, stebėjosi mano egzotiška išvaizda: juodi garbanoti plaukai, tamsi oda ir ryškiai mėlynos akys. Direktorė, pasklaidžiusi dokumentus, šyptelėjo:
- Keista čigoniukė, bet graži.
Naujuose namuose buvo jauku ir gera. Nežinau kodėl, bet visą laiką bijojau būti įvaikinta.Kai retkarčiais užklysdavo kokie nepažįstami žmonės ir imdavo mane kalbinti, išpūtusi lūpas atrėždavau:
- Aš turiu mamą. Ji greitai ateis.
Vėliau, jau mokykloje, kai tie iš normalių šeimų   ėmė šaipytis iš mano keistos čigoniškos išvaizdos, kumščiu perskėliau lūpą vaikėzui ir išdidžiai atšoviau:
- Aš - lietuvė.
Vieną vasarą pagyvenusių ūkininkų šeima pakvietė praleisti atostogas jų namuose.Vasarojimas kaime virto sunkiu darbu. Nemokėjau ravėti daržo, grėbti šieno ar melžti karvės. Teko išmokti. Kasdieninės pašaipos, žeminantys juokeliai lydėjo visą vasarą. Retkarčiais, kai šeimininkai nematydavo, užšokdavau ant arklio, kuris iš karto pajuto mano šėlstantį čigonišką  kraują, ir pasileisdavau į laukus ir pievas. Tai buvo manasis pasaulis, pilnas viliojančių  neatrastų garsų, spalvų ir kvapų. Sekmadieniais abu šeimininkai sėsdavo į nusenusį ,,Moskvičių" ir dardėdavo į miestelio bažnyčią. Ta diena būdavo baisesnė už kitas, nes šeimininkė mane papuošusi ryškiai žalia suknele liepdavo laimingai šypsotis visiems kaimynams. Tiesa, man patikdavo Dievo namuose, nes juose niekas man netrukdydavo. Čia vaikiška siela atgydavo ir širdį užplūsdavo ta pati beblėstanti svajonė.
Kai sukako penkiolika, nieko nepranešusi atsirado mano motina. Auklėtoja taip ją  ir pristatė. Rankoje laikyti blynai šleptelėjo ant žemės- priešais stovėjo pagyvenusi apkūni čigonė, susisukusi į didžiulę skarą, jau seniai praradusią spalvą. Ta moteris priėjo ir pasilenkusi pabučiavo mane į skruostą.Trenkė pigių cigarečių kvapas. Keista, bet nepajutau jokio širdies virptelėjimo. Sutikau pagyventi jos namuose, nes norėjau sužinoti tiesą apie save. Baimę, kad reikės gyventi su ja, nugalėjo noras atrasti savo pradžią. Motinos namas, primenantis griūvančią lūšną, buvo dviejų galų. Viename gyveno motinos šeima, kitame - mano seneliai. Lietus tvindė kiemą ir aplinkines gatveles. Visur purvas ir šiukšlės. Mažame kambarėlyje, atsilaupiusiame nuo dažų sienomis, ir sužinojau savo atsiradimo istoriją. Senelis iš mamos pusės buvo aukštas blondinas mėlynomis akimis, suviliojęs ir palikęs rudaakę čigonę. Senelė, tapusi visos giminės gėda, išplakta ir pažeminta, bandė žudytis, bet išgelbėjo našlys čigonas ir priglaudė savo namuose. Mano mėlynos akys vėl nelauktai priminė giminės gėdą, o dar ta nepavykusi motinos vagystė, už kurią ji buvo uždaryta ilgam.
Sutiktuvės buvo audringos, susirinko daug nepažįstamų žmonių. Blizgėjo auksiniai papuošalai, liejosi degtinė ir skambėjo muzika, čia kupina laukinio šėlsmo, čia rami ir graudinanti, čia vėl linksma ir aistringa. Apgirtusi motina garsiai šūkavo, kad už tokią gražią dukrą ji tikrai nemažai uždirbsianti. Ankstyvą rytą  nusidėjėlė senelė pažadino mane ir įkišusi į kišenę kelis litus liepė sprukti greičiau į  tikruosius savo namus. Buvo šalta. Bet dar šalčiau buvo širdyje. Svajonė, gyvenusi širdies kampelyje, dar labiau susitraukė ir susigūžė.

Prabėgo penkeri metai. Atkakliai mokiausi ir dirbau. Laimėjusi prestižinį modernaus šokio konkursą Lietuvoje atsidūriau Paryžiuje. Sako, kad esu talentinga egzotiškų bruožų gražuolė. Aš manau kitaip. Gražuolė- ji, liūdnai besišypsanti už dvigubo stiklo. Laikas, iškreipiantis linijas, spalvas ir formas, nepalietė jos grožio. Ji - moteriško grožio idealas, deja, keistai  vienišas ant plačios Luvro muziejaus sienos. Mona Liza, tavoji paslaptis kviečia priartėti ir pajusti žmogiškąją esybę visa širdimi, visa  siela. Minia besistumdančių žmonių, primenančių skubančius praeivius, grūdasi artyn prie tavosios paslapties dar nesuvokdami savosios. Tu esi ir  liksi svajone, gyvenančia mažos mergaitės širdyje...