Atėmus viską, o, lemtie,
nepagailėk bent ašarų
apverkti savo mirčiai –
negailestingai,
lėtai,
kasdien pasiimančiai
ir jau nesugrąžinančiai
akimirkų,
išgryninančiai iki skambesio
jausmus,
kol bepalieka
vien meilė ir kančia.
Kančia ir  meilė.
Kuri svarbiau?
Kuri bus paskutinis lašas
tuštėjančiam inde?
Lemtie, aš šlovinu tave
už tai, kad leidi
išgyventi mirtį...