Per anksti pakirdau - nesusiriša bėgančios mintys,
Sąnarių stingulys dar vartytųs ilgai pataluos,
Bet jau švinta diena, pareiga draudžia guolyje trintis,
Privalau susiimt, nors alpstu, kaip norėčiau miegot!

Gal padėtų mankšta? Tuoj per pievas risnosiu pas karvę.
Šaltu gurkšniu vandens išskalauju likutį sapnų.
Neturiu dar jėgų priekaištauti, suirzti ir bartis.
Aušta rytas sunkus. Jeigu pakeliu jį - gyvenu!

Lai pamiega vaikai. Noriu rast šypsnį lūpų kampučiuos.
Pabudėsiu namuos, kol pasklis jų jaukus čiauškesys
Ir stebėsiu, kaip jie nekantraudami pusrytį pučia,
Nes juk kėliaus anksti, kad dienelė jiems būtų šviesi.

Tai  mamos dovana - valandėlė taip trokštamo miego,
Be jokios padėkos kažkada ją ėmiau ir džiaugiaus.
Vinguriuotais takais  susirišt mano mintys parbėgo,
Tuo daugiau dovanų gaus vaikai, kuo aš kelsiuos anksčiau.