O, paukščio išmintie! Kur tu slepiesi,
Ką manyje šįkart matai?
Tai taip žiūrėsim viens į kitą dviese?
Sakai, kad perveri kiaurai.

O galgi ne? Nesu iš stiklo,
Ir paslapčių daugiau nei plunksnų ant tavęs.
Net nemaniau, kad tiek sutiksiu
Spalvų ir atspalvių vingiuotam kelyje.

Tamsių šviesių daugiau — aš neskaičiuoju,
Aukštojoj matematikoj nesu stiprus.
Žodžius, mintis laisvalaikiu eiliuoju,
Nors kartais nepataikau, suveliu rimus.

Ir vis tik gera buvo mudviem susitikti,
Tegul ir pastebi kažką kažkur ne taip.
Žinai, būt gėda žmogui be dėmės palikti,
Kai gyveni ilgai ir dar pakenčiamai.

Tai va, truputį pakalbėjome, ir laikas eiti.
Atrodo, lyg lengviau šiek tiek jaučiuos,
Palikęs paslaptis bebalsėj tavo kraitėj,
Sugrįžtančias tik retkarčiais sapnuos.