Pavakarėm ateis spalvotas vėjas ir dvelks per kambarius salsvu kvapu.
Tai būsiu aš iš nuotraukų atėjus, išplaukusių iš aižinčių rūkų.
Tai bus minutės, kai regėsit daiktus, kurios mylėjau ir dažnai liečiu,
Nupūsiu tąsyk alsų gyvio tvaiką nuo jūsų rankų, veido ir pečių.
Vos vos pritūpus jums kutensiu plaukus, kalbėdama, kad visada grįžtu.
Tik jūs linguosit nieko nesupratę ir skųsitės, kad dvelkteli šalčiu,
Kad oras vėsta, skverbiasi pro langus ir reikia uždaryti langines.
Ir vėl gyvensit taip, kaip jau įpratot — tiesiog ramiai gyvensit be manęs.