Vasaros atomazga

Dangūs tvinsta žaibų ugnimis,
šėlsta vėtros ir pila lietus,
tarsi laiko delnai debesų atplaišai
žiupsniais išberia tamsą lėtai iš rytų,
medžiai galvas nulenkę siūbuoja žemai
lyg nužymintys kelią totemų stulpai,
paukščiai sugeria laiką be garso,
ir išvirsta saulėgrąžų laukas,
žalios žolės išauga į smilgas,
obels kelmas kaip aukuro laužas,
nesvarbu, kokios spalvos išlieka,
ugnyje dabartis suanglėja,
lyg ir gaila kažko ir savęs,
gyveni laukimu nepasiekiamo,
juk žinai, kad keliauji į nieką,
spindulys iš po debesio skleidžias,
toli griausmas vilnija pavargęs,
prie manęs tu arčiau atsisėski,
paklausysim, kaip laša tyla.
Žilvinas