Kai trumpėja diena, patikėsi rudens pranašystėm
Ir sutriksi — kur dėt užderėjusius gausiai vaisius?
Skraido paukščiai pulkais, bet giesmių lyg sutarę jau šykšti,
Vaivos juosta tuščiai bando dangų ir žemę susiūt.

Dykaduonių snūda jau prašapo, ir laikas greitėja,
Nes rikiuojas darbai lyg valdovo rūstaus liepimu.
Už savaitės kitos pasirodys tijūnas rugsėjis
Ir išmokys vaidint, kad tu linksmas eini iš namų.

Saujoj kriauklė tuščia. Pievos prėsmuos sudžiūvusios čeža.
Baugiai dangų stebi — ar nekrinta tavoji žvaigždė?
Numigloję laukai, ir gyvenimas, rodos, toks mažas,
Nes trumpėja diena. Ar pajėgsi joje išsitiest?

Vėsta kraujo tėkmė. Aukos tiems, kas pasiūlys tau ugnį,
Išlukštens kišenes ir keiksmažodžių eilę primins.
Atsivėrė tamsa. Toks bejėgis jos slegiamas klūpai —
Lyg uždaręs duris ne tik darganoms, bet ir viltims.