Keistas kelias iš savęs į save,
Lyg per lauką žarijų nubėgta.
Atsisuki — tuščia, net brydės nėra.
Tiktai žaizdos giliai įsiėdę.

Kiek tos vasaros, net nemąstei,
Kol kakta ne į sieną, į rudenį.
Savo laiko ražienom braidai,
Akimis ne į saulę, į liūdesį.

Ne visi surinkti obuoliai,
Per toli nuo obels nuriedėję.
Ne visi dovanoti žiedai,
O per vasarą kiek jų žydėjo.

Sėdi vienas prie lauko akmens.
Baltažiedė lyg kortomis buria.
Nemylėjai, melavai, palikai.
Kaltas kas? — Tavo vasaros burė.