iškleketavo gandrai tylą
bevardžio dievo kuomet
ražienos subadė visą
dangaus skliautą ir
pažiro spiečiai žiežirbų

štai tuomet įkvėpiau
tuštėjančios žemės kvapą
arimuose radau įspaustą
pėdą bevardžio o
kiek toliau jį patį
stebintį kaip upė keičia krantus

- begalybė neturi pradžios tik amžiną norą numirti

nusišypsau

- kai sutrupini grumstą jis neišnyksta
---

tą dieną išskridus gandrams
gimė dievas spalvotas
kvepiantis ilgesiu