Pinas nemiga, šaltis ir viesulas į vieną giją,
Sukas sukas ir neša į šiaurę pavargusią saulę,
Tiek dienom atiduota, bet žaizdos pūliuoja, negyja,
Tiek naktim prarymota ir bėgta tolyn nuo pasaulio.

Bėga lekia, nestoja, lietum pasirėdžiusios audros,
Gena jūron bangas lyg avis, išsigandusias vėjo,
Iš žaizdų laša ašaros tirštos lyg krešintis kraujas,
Tirpsta vakaras rankose, aido maldos negirdėjęs.

Iš šešėlių nakties gimsta aimanos, nešamos skausmo,
Jausmai pinasi tyliai į nemigą, kyla ir raizgos,
Minčių viesulas skraistėj ledinėj vėl atneša bausmę —
Nė minutei nestodamos laša kraujuojančios žaizdos.