Baltus žiedus sulijo
Ir nulinko lelijos
Nuo taip dažno rugpjūčio lietaus.

Juoda žemė įmirko,
Rugio grūdas pravirko
Nesušildytas klėties žmogaus.

O sode obelis
Vyšniai guodėsi vis,
Kad sunki, oi sunki jos našta.

Raudonų obuolių,
Taip aukštai iškeltų,
Neišlaiko pavargus šaka.

Obuolėlius nuskinsiu,
Rugio grūdą džiovinsiu,
Sugers lietų žemelė juoda.

Tik rasotų žiedų
Lelijėlių baltų
Nepakelti prie saulės ranka.

Gal mažam kambary
Žiedlapėliai gležni
Vėl laukų ramuma išsilies,

Ir tauriausiu grožiu,
Slaptos meilės kvapu
Širdies stygai skambėti palieps.