Įsiklausykim į dūzgiančią avilio laką — į korį:
bitės po kruopą, po saulę sunešė naktį.
Lakštingalų trėlės nurimusį prikalė luotą
ant mirusios motinos rankų —
                                           į lopšį...

Įsiklausykim į išalkusį širdies dūžio tvinksnį —
ražienų skausme pėdos pametė laiką.
Paklysta ne tie, kam šiandien džiugu,
gal skauda...
-
...rugpjūčio lietus priartina
sėją.