Tavo pėdose — smėlis, likimo ženklai, purvas, nuospaudos, nuoskaudos,
Savo ramybe amžinas žvilgsnis sustingęs laiko kaitoj — saulėlydin, saulėtekin...
Kuprota metų našta, nulinkusi gyslotomis rankomis, pritraukia prie žemės,
Kai vieną leliją oranžinę lieji iš bliūdo lietaus šaltiniais atidžiau nei įmanoma
Arbatos birios juodos puodelį ryte užplikyti iš virdulio vandeniu verdančiu...

Močiute manoji, kodėl iki šiol kiemo vartų per dešimtis metų neperžengus
Visatoj žvaigždes mintinai tu žinai neskaičiavusi, ir mano galvą kai glostai,
Taip lengva ir gera sėdėti šalia, negalvot, nemąstyti — tik jausti šiandieną?
Paslaptys mūsų širdies plotmėse nepajudinamos, neišardomos lyg laivai
Ramią jūrą stovėdami skrodžiantys begalybėj bekraštėj, kai krantų nematyti.

Ateisiu, kai bus pamoka dar viena iš aukštybių, patarimo paklaust nebylaus,
Kol turiu tokią dovaną — eiti per kopą savuoju keliu, nuo vaikystės pramintu,
Lietus, ašaros, meilė, atimtos vasaros — praradimai manieji — lyg beržo sula,
Jo lapelių virpėjimas saulės žaisme vakarėjant, pavasarį, aplenkiant rudenį,
Kai palaukėm giedorkas linguojančias vos pamačius, išgirdus čia pat užmiršti...

Močiute manoji, negali būt, kad užmiršiu tavo krosnies spragsėjimą, ugnį,
Džiovintų obuolių skiltelių kvapus, užuolaidas nertas — angeliukais dabintas,
Lino staltieses austas ornamentais gėlių. Tavo vieno gyvenimo puslapius,
Mokinuko sąsiuviny sutalpintus, išsaugosiu skrynioje, kur senelis padarė,
Užrakintus kitiems, kurie tavęs nepažino. Jiems galbūt kada nors
tavo žodžio reikės.