Net saulė danguje prigeso,
O priežastis atrodo paprasta:
Galvoj įsišvietė mažytė citata,
Kuri kaskart kartojasi
Kaip rudenį sloga...

Jau šimtą kartų.
Po jo – dar tūkstantį ir vieną,
Ir vis nesotus, negana.

Kas atsitiko, Dieve,
Jeigu tave pamiršti man lengviau
Negu kad Zaratustrą,
Kai jis po dešimt metų kalnuose
Su savo ereliu ir gyvate?

„Man išmintis manoji įkyrėjo
kaip bitei tai, kuri medaus per daug pririnko, –
man rankų reikia tų,
kurios į žmogų tiesias“...

Ir pamanau,
Kad gal ir aš bent truputėlis Zaratustros,
Bent vienas javapjūtės lauko grūdas jo,
Man irgi norisi į žmogų tiest rankas,
Bet stop:
Ko man ieškoti ten?
Ką ten surast norėčiau?

O saule, šviesk!
Neleisk citatai užgesint savęs.