Esi šioj žemėj nuostabiausias žiedas.
Gaivus šaltinis, vyturio daina,
Net kai iš pykčio ašaros tau rieda,
Esi pati gražiausia ir tada.

Kai debesiu ant mano veido gula
Vešlių plaukų vilnijanti banga,
Gyvenimas ir vėlei laimę siūlo,
Kuri neužsibuvo kažkada.

Ar antakių juodų plonytės strėlės
Žaibus nukreipia tiesiai į mane.
Prieš tavo grožį blanksta visos gėlės,
Užburtas aš jaučiuosi lyg sapne.

Tik nežinau, ar dar ilgai grožėsiuos
Švelniu baltos lelijos veideliu.
Nes į kišenę mano krizė gviešias
Ir daug rečiau beišgirstu „Myliu“.