Keliai

- Nežinau ar verta su tavimi šnekėti. - pasakė jis ir nutaisė tokią veido miną, kad atrodė lyg ir klausiamai, o jo klausimas buvo ar suprantu, kodėl taip, man nespėjus nieko atsakyti jis tęsė toliau:
- Blogiausia, kai žmogus, žinodamas ką daro arba bent jausdamas, paklauso kažkokio patarimo ir nusprendžia pasukti geresniu keliu. Nėra geresnių kelių, tai būtina įsiminti, yra tik keliai. Kiekvienas su savo duobėmis ir kalnais. - jis trumpam pritilo, tikriausiai tikėdamasis mano paneigimo arba pritarimo. Aš nedrąsiai, lyg klausdamas:
- Ir lygumomis?
- Kaip suprasti?
- Kalnais ir duobėmis sakei, bet juk būna ir lygumų. - jis nusijuokė garsiai, bet prašneko ramiu ir užtikrintu balsu:
- Nepaminėjau dar ir tokio dalyko, kad būna ir taip, jog nebūna jokių kelių. Kai nėra pasirinkimų, nebūna nei tikrų džiaugsmų, nei nuoširdžių verksmų, bet yra daug tokių žmonių, gyvenančių taip, galbūt net daugiau, nei tokių, kurie renkasi. Gyvenime svarbu rinktis, o mokėti pasirinkti, reiškia mokėti save išklausyti.- jam pabandžius įkvėpti oro, spėjau įsiterpt:
- Tai lygumos yra kai negyveni?
- Iš dalies manau, kad taip, bet reik kartais ir jų. Reikia visko: kalnų, duobių ir kartkartėm, poilsiui, lygumų, tik jokiu būdu negalima jose pasilikti, nes vėliau įkritęs į duobę gali ir nebeišlipti, taip pat užlipęs į kalną atsitiktinį – skaudžiai kristi…
- O kalnuose galima pasilikti?- jis nusišypsojo ir tarė:
- Jei pažinai kas yra tikra duobė ir išlipai, nebent tada. Nebenorėsi atsidurti ten, kur buvai ir jei nori jausti, gyventi, neišvengiamai suksi link kalno, o užlipus nebesinorės nukrist, teks lipti į kitą kalną, tad gal ir įmanoma. Svarbiausia prisimint, kad nėra teisingų kelių, kiekviename gali rasti duobę, lygumą ir kalną.
Kobixas