Vieną dieną pražydo gėlelė.
Vos saulė ją išvydusi, pagyrė,
Kad ji labai graži!
Tą patį pakartojo ir plaukiantys debesys,
Besiganantys žvėrys,
Šėlstantys paukščiai, -
Visi stengėsi, kad gėlelė augtų,
Skleistų savo grožį:
Saulė švietė,
Debesys laistė...
Tai nepatiko šalia augančioms žolėms,
Krūmams
Ir, savaime suprantama,
Piktžolėms,
Todėl jie visi, it susitarę,
Nuolat kartojo gėlelei:
„Ir dar viena baisuolė
Aplankė mūsų pievą!“.
Gaila –
Pro šalį netekėjo upelis,
Todėl savo grožio negalėjo
Įvertinti gražuolė.
Piktžolės brovėsi į jos teritoriją,
Krūmai ir žolės rinko lietaus lašelius,
Kad jie neatitektų Saulės numylėtinei.
Vieną dieną ji nuvyto,
Nepalikusi nei vienos savo sėklos.
Tai pamatę krūmai, žolės
Ir, savaime suprantama, piktžolės
Garsiai džiūgavo,
Plojo rankomis, šoko,
Dainavo.
Laimė truko neilgai:
Saulė, neradusi gėlelės,
Prasitarė:
„Ši pieva man buvo pati mieliausia
Ir gražiausia,
Bet kai neliko mylimo žiedo,
Neliko nieko!“

Saulė užsirūstinusi ėmė deginti žemę,
Debesys susirado kitą pievą,
Žvėrys ir paukščiai iškeliavo ieškoti jaukesnių namų.

Vienišą dykumą aplanko
Tik pasimetę keleiviai
Ar nuotykių ištroškę turistai,
Kurie vis dar ieško gyvenimo grožio.