Sustok, akimirka, prie mano kranto,
Taip nesinori žengti rudenio taku.
Nurimęs vakaras mane dar lanko
Ir šnabžda vėjas – bus labai ilgu, ilgu…

Man reikia laiko liesti žolę žalią,
Pakelt į dangų savo laukiančias akis.
Išgirsti paukščio pirmąją giesmelę,
Matyti rytmetį, kai saulė tik nušvis,

Delnu pajusti šiurkščią medžio žievę,
Klausyt atodūsio gilios, ramios nakties.
Tyloj širdis taip daužos... Protas liepia
Užmerkt akis, palaukt kol švelniai prisilies

Sapnų balti šešėliai – tirštas rūkas,
Apgaubs apglėbęs, nusineš tolyn
Siauru taku. Ten kelias nenutrūkęs
Vingiuos ir tiesis, drieksis  nebūtin.

Man reikia laiko, kad girdėčiau tylą
Ir vėjo šnabždesį sukritusiais lašais,
Draugų balsus – jie po truputį dyla...
Vis dar tiek reikia daug. Visko man per mažai.

Sustok, akimirka, prie mano kranto,
Taip nesinori žengti rudenio taku.
Kaip bus toliau? Tegul jau bus kaip lemta...
Dabar garsų pasaulį į save renku.