Aš norėjau tavęs ne visos –
Tiktai žvilgsnio – dangaus giedro mėlyno,
Sutalpinto į lašą rasos,
Kuomet vakaras pilkas atsėlina.

Na, galbūt ir truputį daugiau –
Saulei leidžiantis šypsnio ant ežero...
Kada rankoje ranką laikiau,
Viso šito man buvo per maža jau.

Kai naktis išdraikytais plaukais
Mėnesiena svaigino bei mėtomis –
Pasilikti su ja sutikai
Ir jos kūną kartu mudu lietėme.

Ir kuždėjo bemiegė naktis
Tavo lūpom vienintelį pažadą:
Atėjau – visad būsiu arti,
Nes juk žvilgsnio ir šypsnio per maža tau...