Kai rodos sielą išbarstai,
Nutildai aitvarų šlamėjimą
Ir stingsti kybai nežinioj –
Randi savęs tik tiek nedaug,
Jog vos užtenka keistam virpėjimui.
Ir smilksta žemės kvapas tarp plaukų.
Širdy vis dar gyva viltis tyra –
Įkritus lietaus lašui po audros
Galbūt išdygs naujas tikėjimas.