Kai silpna ir tylą drumsčia vabzdžiai,
Horizontai kasdieniai šleivėja,
Nuo vargo ir valios bespalvės lėtai
Paleidi rankas kur lydėjo.

Ir vienas sau stovi, išdidi
Statula rugiuose prie bedugnės.
Pamiršti, ar mojai į tolį kada
Su skiaute gelumbės.

O jei ir pamojai ar matei, į kurią
Pusę buvai nusisukęs.
Iš požemių nieks nebeatšauks niekada,
O lauko gale nusiplūkęs

Tėtis linkstančiais keliais, mama
Vos šukas benulaiko...
Visi dėl tavęs ir visada,
Nors nebejauti saiko.

Tau tik tylos, tylos ir tylos,
Jei tik galėtum joje nuskandinti
Sakinius savo be pagarbos,
Skausmo mįsles, kur neišėjo įminti.

O kodėl neišėjo, juk vienas sau stovi,
Išdidus kaip Napoleonas...
Ne išminties, o meilės pritrūko
Įveikti mįslių nevidonus.

O vienas mylėt vargu ar išmoksi,
Tam rankos ir sugalvotos...
Susikibti, laikytis, iš tolo pamoti
Horizonte dienos ūkanotos.