Lapkričio alsavimas

Matau, tau į akis
įkrito rudens saulė,
tarsi dygus dagys
į krauju alsuojančią saują,


tarsi žiburys nakty,
raudonis šarmoje rudens.
Kas bus toliau, sakyk,
kai vėtros ligi žemės lenks

ir plėšys aukso rūbą
degančių klevų kalne.
Kažkur su vėjais skuba
saulė, ritasi beveik žeme.

Įslinko lyg viešnia,
vienatvė paslapčia,
išbalo vėl vyšnia
lyg drobe įkapių šerkšnu.

Aitrėja nerimas, ir
tvenkias ašara aky:
arti viens kito mes
kaip niekad, o rodosi toli.

Pilkėja, gęsta spalvos
akimirkos atviruke.  
Tirštėja sutemos,
gėla tarsi vėjuos žarija.

Tu paliksi giliau
nei sugilta širdis.
Atmintis pagaliau
pamažu ges ir netrikdys.

Mūs laiko sūkury
užsimiršusi šnabždėk,
juk niekada negrįš
kas buvo, liko mūsų išties.

Jaučiu, liūdesys
akyse sirpsta pamažu,
ar pasislėpti pavyks  
mums nuo spengiančio išeinu.