Pirmą laišką varinį šią naktį parašė ruduo
Ir į kiemą lyg pašto tarnautojas užnešė vėjas,
O jame kaligrafiškos pastabos: „Baikit sapnuot,
Kol būties galimybė vienintelė dar nepraėjo!“

Pripažįstu — nustėrau iš baimės, patryniau akis, suklusau.
Iš tiesų — tyli paukščiai ir pievoj svirpliai jau nutilę.
Kas gi matė mane, kai pradėjau aš įsauly snaust?
Juk nebuvo aplink anei dvasios per ištisą mylią!

Ir atsiminiau skruzdėlę, driežą ir pirmus vaisius,
Kurių rinkti ėjau, kai išalkau, į sodą.
Jie turėjo padėti man laiko slinkimą pajust,
Bet ar žvalgėsi kas, beturėdamas vasarą, gruodo?

Gelsvą skiautę sugniaužiau, įniršus prie šiukšlių bloškiau —
Ji kalta, kad linksmybė visa su drugeliais margais nuplazdėjo!
Kam pakėliau tą lapą? Kam įmantrų jo raštą skaičiau?!
...rytą šimtą varinių laiškų lyg žinodamas atnešė vėjas.