Galvoju sau
(taip Zaratustra manė) —
Vienatvės palaima per dvasią?
Čia, kalnuose, tokia nedidelė pirkaitė,
Kad, regis, jei spjautų kas į ją tirščiau,
Tai... pasaka baigta:
Nėra senelės...
Liko vilkas,
Sotus ir laukiantis Sigutės.

Rašau šešėlyje dar vis nežinomo man Nyčės,
Tačiau žinau
Ne tik, kad buvo  jis,
Jis pasakas dar seka.
O tu, žmogau, galvok kaip moki,
Bet jeigu ir teisus — neaukštinki savęs.
Priklaupki ant kalnų aukštų
Ir pagarbiai žegnoki filosofą,
Žiūrėdamas į saulę
Kaip Zaratustra kažkada:
O Saule,
Dešimt metų kildavai aukštai,
Kai kalnuose su šitokia pirkia —  
Landyne nuostabiausia...
Žinau, būtų įgrisę šviesti ir keliauti tau,
Jeigu manęs nebūtų buvę čia
Su savo ereliu ir gyvate...