Nemokite man, smilgos, jau nemokit,
Pavasario žirgai toli toli,
Rugpjūčio naktį žvaigždėtąją svajosiu,
Kaip plaikstės karčiai jų tada žali.

Ką besakyt, švelnumas širdį buria,
Tokia gelsva banguojanti spalva,
Nors menko žiedo savyje neturit,
Bet, rodos, žydit, žydit visada.

Net vėlų rudenį, kai gruodas pievas kausto,
Sušvintant  saulėj deimantais ryte,
Tuščiais žiemos laukais pūga įniršus siaučia,
O jūs nelūžtate, tik linkstate prieš ją.

Nemokite man, smilgos, jau nemokit,
Šaltų rasų ant kojų bert nereikia,
Tik savo šokį vėjy dar sušokit,
Kol pučia jis tą pačią seną fleitą.