Tai, kas praėjo, skrynioj uždaryta,
Padėta į šalį, užrakinta raktu.
Naują sprendimą atneša rytas,
Besibaigiantį desperacijos ar ekstazės aktu.

Kartais norisi susigrąžinti tą laiką,
Kuris praėjo ir nebegrįš.
Bet praeitis už rankos tebelaiko,
Tolyn lėkdama tarsi garvežys.

Ar audros dar siaučia, ar jau nurimo?
Viena teįmanoma atsakyti: „Gal“.
Kaip Šventosios Žemės piligrimas
Sugrįšiu nejučia atgal.