Iš neišsiųstųjų

Aš prisimenu Tavo plaukus užkritusius ant pagalvės, ir blankią šypseną. Kai išsitiesdavai, arba atiduodavai save mano rankoms. Sumurmėdavai „stebuklėli Tu mano“ ir taip tyliai tyliai atsidusdavai. Aš tardavaus neišgirdus, ir tik švelniai perbraukdavau pirštų galiukais Tau per kaklą, nugarą ar veidą. Tuomet išmargindavau Tavo blakstienas dar pora sakinių, kuriuose kartais tilpdavo tai, kas tuo metu atrodė svarbu ir švietė tik manyje... ir tik Tau.
  Tai, kas mums buvo svarbu, išlieka. Kažkur giliai, net ir praėjus dykumoms laiko, vaikšto mažomis pėdutėmis per širdį. Nors sakei, kad tai neįmanoma, bet prisimenu visus Tavo ištartus žodžius taip aiškiai, tarsi dar ir dabar gulėtum šalia manęs, ir giliomis akimis bežiūrėdamas murktum. Tavo akys — žydros bedugnės... — sakydavai.
Egoistai apie kitus kartais nekalba. Tad ir aš dabar žvelgiu į save. Gal ir neteisingai, gal taip, kaip rytoj nebežiūrėsiu...
Man tik visad būdavo baisu, kad Tu pasinaudosi tuo, jog nemoku palikti žmogaus, kuris man brangus. Man buvo taip baisu, kad nuskendus Tavo glėbyje, nebežinosiu, kur krantas. Man buvo taip gera. Žinoti, jog žmogus, dėl kurio paaukočiau nei daug nei mažai — viską, supranta ir vertina mane... Kita vertus, ar buvo sunku mane suprasti? Ar buvo sunku pažvelgti į akis, kurios kažkada turėjo spalvą? Galbūt buvo. Juk visad sunku pamatyti vaivorykštėje kažką konkretaus...
Aš nesupratau Tavo galios ir tikrojo talento. Aš nepažinojau Tavęs, kai tylėdamas darei man arbatą. Aš apdujusi skaičiau Tavo laiškus, manydama, jog tai Tu man rašai. Ir rašei, Tu, sakydamas: taip, tai aš, tikras, nesumeluotas, Tavo, Tavo... Bet aš bijojau. Ilgai... Kol supratau, kad mano baimės nesipildo.
Tačiau dabar viskas kitaip. Gyvenimas nusikalė sau ratus, ir nors nežinau, kaip jis, neturėdamas kelių gali važiuoti, jis jau supranta įgavęs galią tai padaryti. Ir dabar vėl bijau. Nes matau potencialą baimių grįžimui. Nes aš myliu Tave, kai rėki. Myliu Tave, kai sakai, kad aš esu bevertė. Tokiais atvejais Tau pritariu, ir vėliau, kai vėl jaučiu Tave šalia, Tu žiūri į mane palenkęs galvą ir sakai: mane kartais taip erzina, kai manęs neklausai. Arba, kai paklausai...
Ir dar bene šimtą lapų primarginsiu, kurdama Tau tai, kas man atrodo brangiausia. Tai, ko neperskaitysi. Dar šimtus ašarų pagalvei padovanosiu, sakydama: ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Dar tūkstantį metų skraidinsiu Tave savo raudoniu išmuštu dangumi kone nekvėpuodama iš baimės, jog neišlaikysiu. Ir dar tūkstantį kartų Tu man pasakysi, jog atsibodo viskas, ką jaučiu. Nesibaigiantys sentimentai, ir vienos krypties nuomonė. Juk kryptis labiausiai Tu ir mėgsti keisti...
Išskyrus vieną. Muzika, ji ir Tu. Jūs susitarėt kartu gyventi. Su Muzika Tu lauki, su Muzika grįžti, išeini, pamatai, galvoji ir apsigalvoji. Ir aš džiaugiuosi, kad ją turi. Nes Tu be Muzikos — tai kaip žiema be iš dangaus krintančio cukraus... Kurio, kaip ir medaus, gali suvalgyti nedaug. Visko nedaug, tik tiek, kad spėtum pajusti — verta ar ne.
  Muzika ir Tu — vieninteliai žodžiai, verti didžiųjų raidžių. Muzika verta Tavęs, o Tu verta Muzikos.
Ir gal Tu nepatikėsi ar nepritarsi, bet aš taip manau. Ir nesistengiu nieko tuo pasakyti. Tik galvoju: kada, kada gi patikėsi manimi. Suprasi, kad aš nuoširdžiai. Nuoširdžiai ir su Meile.
Norėjau pasišnekėti su Tavimi apie Dievą. Sakei man: jo nėra. Tačiau kodėl gi ateistai taip dažnai bando visiems įrodyti jo nebuvimą, jei jis iš tiesų neegzistuoja? Kokia ta jų tikinimo prasmė, jei Dievo nėra?
Savame pasaulyje Dievo požymių neatradau, bet Tavajame... Nagi, apsidairyk. Haidnas. Argi tai ne Dievas? Ne, sakytum. Žmogus ir jo vidus. Juk tai jis tai sukūrė. Juk jis savyje gimė, ir Dievas čia niekuo dėtas. Tačiau jei savyje nematai Dievo, jo nerasi niekur kitur. Ir Tu, nors jį ir matai, netapatini jo su savimi, ir štai kodėl tada apkabinęs mane sakai — Dievas neegzistuoja.
Norėčiau, kad kartais apsikeistume vietomis, minutei ar dviem.
Vis atrodo, kad Tavo akyse patekėtų saulė...
Vytautė