Štai čia.
Tikriausiai čia
Stovėjo jo skurdi lūšna —
Kalnai aplinkui, kiek aprėpia akys...
Kalnai ir ten, toliau,
Bet tiek šitų pakakę,
Kad įsiėstų savyje vienatvė —
Jam metų trisdešimt, kai čia atėjo,
O jau po dešimt taip kalbėjo:

— O saule, šviesuly didysis,
Ar pagalvoji bent,
Kokia gi būtų tavo laimė,
Jei neturėtum tų,
Kuriems siunti tu šviesą savo?

Vagiu žodžius iš lūpų, Zaratustra, tavo
Ir suprantu — keistai atrodau,
Tačiau pabodo po save bastytis,
Karpyti žalią žolę
Ir būti paklusniam — rašyk...

Raliuoja kalnuose ne piemenų dūdelės,
Ne skambčioja varpeliais pievų karvės — ožkos...
Na taip, jau kojų keliai linksta nuo senatvės,
Net nustembu: nejau tai aš?
Bet jeigu taip, tai ar galiu nesididžiuoti?
Ir ne todėl, kad AŠ,
O kad širdis pasikeitė kaip Zaratustros...

— O saule, šviesuly didysis,
Ar pagalvoji bent,
Kokia gi būtų tavo laimė,
Jei neturėtum tų,
Kuriems siunti tu šviesą savo?