Čiaupas
Spalvotas sapno labirintas
Dar tylu, dar labai labai tylu. Teka saulė. Palaima viešpatauja vėsumos ramybėje.
Sušukuotos iš vakaro mintys suglaudžia sparnus, sugirgžda praėjusios dienos durys,
atsiverdamos į vasaros išdžiūvusią kasdienybę.
— Tik nepažadink, — sakai, — nepaliesk sekmadienio išalkusios akimirkos, nes labai labai greitai praskris permatomas debesies šešėlis. Paukštis iškedens plunksnas ir pritūps ant išdžiūvusios rugpjūčio žolės — laukinė obelis mėto žalius neprinokusius vaisius.
— Tik nepažadink, — dar kartą pakartoji ir vėl krenti į rasotą apnuogintai spalvingą savo pasaulį...
Tik dabar prisiminiau: užmiršau palaistyti piliarožes,
uždaryti vonios kambario duris,
išvalyti teptukus,
užsukti dažų tūteles...
Iš kriauklės čiaupo
monotoniškai
kapsi vanduo