Jauna, graži, iš pieno plaukus.
Kas pašaukė pašėlusiai skubėti?
Net nebuvai sustojusi ramunių pievoje
Vaikystės savo palydėti.
Pati norėjai nuometu žydėti.
Dar verkė lėlės — kasos nesupintos.
O jau lopšy šypsojos nuodėmė pirma.
Sukais po kiemą — mama, aš laiminga,
Nebark, tėveli, aš tokia jauna.
Ir lieka paslaptis, kas buvo lemta,
Kokie keliai, giedra ar lietūs.
Jau neskubėjai, tik ne laiku sustojai.
Iš pieno plaukus, vėl pieno lašeliu virtai.