Kur eiti nereikėjo

Ėjau į ten, kur eiti nereikėjo,
Tik akys šaukė — eik, juk taip gražu!
Išdidūs meldai žvakėmis stovėjo,
Su jais — širdažolės, apsupusios ratu.

Turėjo būt vanduo, tiktai vandens nebuvo,
Žydra akis apsinešė maurais.
Neliko vietos žiedui raustančios lelijos,
Antelės klyksmui bundant paryčiais.

Pažliugus žemė, rodėsi, lingavo,
Dar žingsnis kitas, ir iškils ranka...
Kvatosis laumės — vieną jau sugavo,
Nors nesidraikė rūkas nei migla!

O vaizdas nuostabus — paslaptimi alsavo
Aksomas žalias, temstantis dangus.
Vėl kaupėsi lietus, vėl toliuose žaibavo,
Tarytum perspėjo — skubėki į namus.

.......................................................

Mes ieškome egzotikos, kituos kraštuos stebuklų,
O kartais jie čia pat, vos pievos vidury.
Tik reikia skirti laiko ir noro nors trupučio
Rast pasakos raktus savos gamtos širdy.
skroblas