Pilnomis ašarų akimis ji pasileido gatve žemyn. Per skausmo užtvindytas akis nematė kelio. Bėgo ten, kur nešė pavargusios kojos.
     – Tėveli, ji  juk meluoja? Tu juk sugrįši pas savo mažąją princesę Rugilę? Aš žinau, kad nepaliksi manęs. Tėveli... – kūkčiojo ji, rankose spausdama ir glausdamasi prie kažko purvino ir sudrėkusio nuo vaikiškų ašarų. Tai buvo meškiukas. Mielas meškis žaliomis stiklinėmis akimis ir rausvu kaspinu vietoj šalikėlio. Tai vienintelė tėvo dovana. Jis jį padovanojo žadėdamas, kad grįš. Žadėdamas, kad jai skambins. Tačiau nepaskambino... Ir nebegrįžo.
     O Rugilė vis laukė. Rūpinosi savo meškiuku (netgi vadindavo jį tėčiu, kalbėdavosi su juo...) ir kiekvieną vakarą pasilikdavo namie laukdama tėvo skambučio. „Turbūt šiandien jis labai užsiėmęs. Bet tikrai galvoja apie mane. Jis graužiasi, kad ir vėl negalėjo man paskambinti. Bet nesijaudink, tėti, aš nepykstu. Esu tikra, kad paskambinsi man rytoj,“ – sakydavo ji glostydama meškiui galvą. Tada pasiguldydavo jį šalia, ant pagalvės, užklodavo, pabučiuodavo tėvo nuotrauką ir užmigdavo (būdama tikra, kad rytoj jis tikrai paskambins). Tačiau ir kitą vakarą jis nepaskambindavo. „Jis vėl labai užsiėmęs. Bet aš nepykstu, tėti. Paskambink man rytoj...“ – vėl sakydavo ji. Ir taip tęsiasi jau trejus metus...
    – Mama vėl sakė, kad mus palikai. Kad nebegrįši. Bet aš ja netikiu. Tu juk myli mane, ar ne, tėti? – trūkčiojančiu balsu  vis kartojo ji.
    Rugilė vis bėgo ir bėgo, kol jos plonos kojos nebeišlaikė pavargusio kūno. Ji suklupo. Nusišluostė akis ir pažvelgė į priekį.
    Tuščia pilka gatvė, sudaužyti žibintai, šiukšlės. Daugybė šiukšlių. Jai rodės, kad nuo šios vietos sklinda šaltis. Ore tvyrojo nešvaros, susimaišiusios su dulkėmis ir žuvimi, kvapas. Slogus tvaikas rietė nosį.
   –Narkomanų ir pabėgėlių kvartalas... – sušnabždėjo Rugilė atpažinusi šią vietą iš mamos pasakojimų ir grasinimų niekada į šią vietą net nežvilgtelėti.
    Ji klūpojo ant šalto grindinio. Viena, apsiverkusi, sušalusi, išsiilgusi tėvo ir pasiklydusi.
    Palengva atsistojo ir nedrąsiu žingsniu žengė priekin.
   – Aš nebijau, tėti. Kaip tu ir mokei. Esu tavo drąsioji princesė. Viskas bus gerai, tėveli. Tik tu nesirūpink. Aš ateinu.