Mums priskyrė ligas negirdėtas,
mus gydė nuo prigmties kliedesių.
Tad gyvenimas ir taip nemylėtas  
bus areštuotas, kol ras mums vaistų.

Pilkom gatvėm žingsniavom apsvaigę,
nespastebėję, kaip užaugę paklydom.
Tik piliulės delnuos šypsodamos teigė:
mes jus gydom, visus luošius gydom.

Mus tebekamavo egzistencinės kančios,
o nuo gyvenimo pragare — traukuliai.
Tu lyg vėjas, kurio nieks nesupančios,
jei prisiminsi kelio vidury, kur tu ėjai.