– O! Steponas, –
Dažnai girdėdavau iš tėvo
Ir nedažnai mąsčiau – kodėl?
O ji, Stefanija, dažniau Stepa,
Ir mano motina
Tarp Šklėrių moterų visų
Labiau į smilgą panašėjo.
Lanksti, liauna ir ten,
Kur niekas jau neauga,
Prisiglaudžia kaip samana prie smėlio
Ir išgyvena,
Nelyg rasas surinkusi į glėbį
Du sūnus ir dukras.

Senai jau, motin, nebuvau
Prie tavo išnešioto Šklėriuose kryželio.
Dabar jau visuomet abu šalia,
Ir iš toli girdžiu, kaip tėvas taria:
- O! Steponas...

Ne smilga, motin, ne.
Dažniau reikėjo vyru būti
Ir laukt Vinculio
Iš kalėjimų sugrįžtančio namo.

Prie lenkų ir prie rusų.