Pakeliui 14
laiškas tau
V i e n ą k a r t viskas, tik v i e n ą k a r t
Ir daugiau niekada. Ir mes tik v i e n ą k a r t. Ir niekad.
R. M. Rilke
Vertėjas A. Šliogeris.
pasaulio ekrane manęs nėra
verslumo sąvade neįrašytas
prisikėlimo ir vilties era ne man
formatais brendanti kaliausė
prigimtimi galbūt esu aš stabmeldys
Kuršių take prie viksvos kupsto klupau
kai balta lelija man veriasi aistringa esatimi
į Žodžio iliuziją atgailauti jau pasprukęs
iš branduolio tamsos neriu į tuštumą
tylą keičiu įgarsinta vaizdajuoste
pavydi ir įkyri vienatvė kužda man
ekranas tikresnis už vingiorykštę
skaudi tarsi geluonis tiesos ugnis
pasmerkia tylai kurtusis mirksnis
sklidinas liepsnos ištarti negaliu
mirtingoji širdis pasmerkta nerimti
Edene kančia palaima pragare
tikrovės stygius gimdantis kaliausę
Saulėkalny nyku nors aš dar vis čia
ir tik iš čia į tamsą iškeliausiu
*
sakysiu taip aš čia esu aš čia buvau
gyvastis many liepsnojo ar ruseno
ir dar pridėsiu galbūt ir gyvenau
kažkas juk žvelgia iš atviruko seno
klampojau bet ir svajose skraidžiau
išrašė šalnos rasos žvyras pėdas
tik nepavyko suskaičiuot žvaigždžių
įgriso pilka spalva į širdį įsiėdė
valgiau duoną siurbiau vyną iš taurės
gosli jaunystė man žadėjo rojų
kur būsiu aš kada smiltis byrės
matyt aš liksiu čia tik darganoja
*
nebūsiu kūnas užklotas smiltimis
pamėkle įbrisiu pro durų plyšį
neišvarykit iš namų aš su jumis
tamsiame kampe tyla trukdysiu
gal baltu nerimu aukštam danguj
nuo jūsų bandysiu nuvyti grėsmę
išgirdęs šauksmą žvilgtelsiu vidun
kai bus sunku jums tamsos tyla padėsiu