Tas nervas įtampoj prieš startą
Nei gyvą laiko, nei pakartą
Ir štai — sutrinka, lyg netyčia,
Signalo startui „špokinyčia“.

Ir kiek to apmaudo bebūta —
Neišmušė iš vėžių Rūtos.
Ji puikiai savo šuolį ima,  
Už Lietuvą, už atgimimą!

Kai Lietuva, sulaikius kvapą,
Kiekvieną mostą Rūtos sekė,
Šalia septynios konkurentės
Visaip ją stengėsi aplenkti,

O ji vis yrėsi į krantą
Be galo tolimą, bet šventą.
Ir štai, pasaulis mato žinią:
Rūta — pirmoji, ji — auksinė!

Ir kas išdrįs dar pasakyti,
kad Lietuva tokia mažytė?
Akimirksniu ją užaugino
Rūta iš Lietuvos žemyno!