Aš suprantu
Aš suprantu, kai man pasako TAIP
Glamonių viesulas, nupūtęs kraujo karštį,
Kai nieks nesiruošia nei kaltinti, nei teist,
Rakštėtom smulkmenom nei kasdienybę karšti,
Be žodžių garbinama kai laisva valia,
Darbų atitvarai žmogaus kai neužgožia,
Kada tu laimini vien buvimu šalia —
Gerumas persveria bet kokį stygių grožio,
Tada nesensta tas, ką pamilai —
Tegul sau šimtas veidrodžių meluoja.
Sutrikę tyli svarbūs reikalai —
Nors karūnuota, bet klumpi prie kojų
To, kurs tave paverčia pilnatim
Ir kūno karcerį be rakto atlapoja,
Prie to, kas nieko nežada atimt,
O pats pasaulį savo dovanoja.
Aš suprantu, kai man pasako NE —
Kai šuliniuos vanduo tulžim apkarsta,
Kai ašaroje plautas svajones
Vos tik užgimusias be gailesčio — į karstą!
Kai pūgos kilusios užkloja ne sniegu —
Išpiltus urnų pelenus nešioja,
Kai būtį nešti tampa per sunku.
Esi tarnaitė — verdi, plauni, šluoji,
Ir nieks neklausia, ar nepavargai?
Patyčios primena, kad pasaka jau baigės.
Kelies anksti, gulies labai vėlai,
Kad tik galėtum pasislėpt už raidžių.