Tu mano sielai kaip lašinės vaistai —
Kaip be tavęs nušvisti aš galėčiau?
Petys į petį po žara mes vaikštom,
Ir visos kryptys nešant laimę — priekis.

Ir visas laikas dabartį dainuoja —
Iš anksto noriu, kad rytoj kaip vakar.
Mažam namely telpa visas Rojus,
Nes gausiai žydi mūsų sodo šakos.

Čia nieko juodo, negražaus ar pikto —
Tyla jauki, nes turim žvilgsnių šviesą.
Nė nesvarstau, kas gali atsitikti,
Kai į mane tu visas sulašėsi.

Žinau, kad siekiantis tegali būti gyvas,
O mūsų rankos viens į kitą tiesias.
Nors žmonės sako, kad mirtis išskyrė,
Jie nenumano — kol gyva, gedėsiu.

Ne, neraudosiu. Mūsų meilė laša
Kaip sielai vaistai, nes rytoj kaip vakar,
Dangaus kraštelį žaros vėl nudažo,
Nokina derlių mūsų sodo šakos.

Brangiausia tai, kas manyje, kas tikra,
Atsiminimais apsitvarstau gedulą.
Dėka lašinės nevirtau į dykrą.
Kiek karščio rodo susilieję padalos?