Tai ne mada kasdien rašyti.
Tai proga tik,
Kad galima ir taip...
Uodžiu, pavargęs po statybų,
Šeštadienio dienoj
Kas, kur ir kaip.
Nelinksma man.
Gal dar nežinote, koks cementas sunkus,
Kai reikia panešioti.
O žvyras?
O dangau, kuo jam prasikaltau?
Anksčiau maniau, kad jis tik truputį sunkus,
O štai dabar —
Nėra senatvėje sunkesnio daikto,
Ir vis dėlto ne prakaitas svarbiausia —
Ranka jį nubraukia, kai pamatai —
Iš cemento, iš žvyro PAMATAI išaugo...
Statyk ant jų!
Tvirtai.
Net jei perkūnas trenks žaibu,
O pamatai,
Te špygą jam parodo...