9
Mikelandželo „Adomo sutvėrimas“

Adomas gražus, gal net per daug gražus, juk „Pradžios knygoje“ (1;31) sakoma: „Ir Dievas apžvelgė visa tai, ką buvo padaręs, ir štai, visa tai buvo labai gera.“ Suprantama, ne tik Adomo sutvėrimas įvertintas „labai gera“, bet ir visi atlikti darbai. Kūrėjas grožisi savo darbais ir savimi. Aš jau ne pirmą sykį grįžtu į „Pradžios knygos“ antrąją pastraipą – „Gilybės buvo paskendusios tamsybėje, o Dievo Dvasia dvelkė virš vandenų“, nors pirmoje pastraipoje tvirtinama: „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.“ Lingvistiškai teisingas vertimas galėtų būti: „Dievui pradėjus kurti dangų ir žemę...“ Kyla pagrįstas klausimas: kodėl virš vandenų? Šeštoje pastraipoje – „Teatsiranda tvirtuma vandenyse, kuri skirtų vandenį nuo vandenų“, septintoje jau sakoma: „Tvirtumą, atskirdamas vandenis po tvirtuma nuo vandenų viršum tvirtumos“, o aštuntoje pastraipoje užtvirtinama: „Tvirtumą praminė DANGUMI.“

Galbūt aš klystu, nesukurti pradai, gaivalai – vandenys, tamsybės ir Dievo Dvasia. Mano mintį patvirtina paaiškinimas: žydų termino „gilūs vandenys“ sąvoka yra tapati akadų „tiamat“. Šiuo žodžiu Babilono pasaulio sutvėrimo mite „Enuma Eliš“ buvo vadinama pirmapradė jūros vandenų būtybė. Šumerų dievo Enki karalystė buvo gėlūs požeminiai vandenys. Ten jis kartu su savo seserimi kūrė žmones. Pirmapradžiai vandenys turi materialią tapatybę, aiškiai juslėmis patiriamą. O tamsybės? Tamsa? Trečioji pastraipa: „Ir Dievas tarė: „Tebūnie šviesa!“ Ir atsirado šviesa.“ Apie tamsybes daugiau neužsimenama, tik penktoje pastraipoje: „Dievas pavadino šviesą Diena, o tamsą – Naktimi.“ Bet ir be nakties tamsos apstu „tamsybės“, kur šviesa niekada nepasiekia gelmių. Tarčiau, aiškiai suvokiama ir patiriama, bet ir sutrikčiau: kas yra tamsa? Absoliučiai beformė, neindividuali ir nesubstancinė, nesužmoginama ir visiška priešybė žmogui, žmogaus sukurtiems ir sužmogintiems daiktams, svetimybė daiktams savaime, nors tamsos apstu pačiame žmoguje ir daiktuose.

Žmogiškasis Dievas nekūrė iš nieko, kaip dažniausiai mąstome, nors galbūt aš ir klystu. „Tamsybės ir vandenys“ labai artimi moksliškosioms sąvokoms: „fizikinis vakuumas“, „grynasis santykis“, „amžinasis idėjų pasaulis“ ar „juodosios skylės“.
Iš šios galybės gimsta daiktiškasis pasaulis ir į ją nugrimzta. Jei iš juslėmis regimojo daiktiško pasaulio daiktas ir išnyksta, jis amžiams išlieka aname kaip dieviško proto pirmapradis pavyzdys. Hadronų kolaideris – didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas LHC įkūnija amžiną žmogaus norą kurti iš „nieko“, tapti kūrėju absoliučia reikšme, tapti dievybe.

Adomas Mikelandželo freskoje – nuostabus, bet jis nuostabus kaip „miegančioji gražuolė“, kaip „narcizas“. Jis ne kaip dieviškojo proto pirmapradis pavyzdys, o kaip daiktiškojo pasaulio forma, dar nesuvokusi savęs, dar Rojaus pilnatvėje. Adomas dar vienišas be moters, o ji Dievui po ranka kaip proto pirmapradis pavyzdys, besirandantis „tvirtybėje“, kurią Dievas pavadino „Dangumi“, o Adomas kitoje, nedangiškoje „tvirtybėje“, drįstu tarti – dar ne Žemėje. Sunku be jo pažinimo ir patirties vadinti žmogumi taip, kaip mes suvokiame žmogų. Sutvertasis Adomas – kūdikis, naiviu ir pasitikinčiu žvilgsniu, be krislelio dvejonės, nerimo ir geismingos stokos. Jis dar tik galimybė tapti žmogumi. Tarp šių dviejų „tvirtybių“ veriasi neperžengiama praraja – Kūrėjas ir Adomas tiesia vienas į kitą rankas, bet pirštai nesusisiekia. Jie neatšaukiamai nutolę. Jie jau niekada nesujungs pirštų per atsivėrusią prarają. Adomas freskoje gražus, bet jis gražus kaip gašlus pagonis, kaip Antikos herojus, paveldėjęs tobulą formą. Jam teks nueiti ilgą kelią užsirūstinusio Kūrėjo išvarytam iš Rojaus, bet jis jau paragavo uždrausto kūrybos vaisiaus, tampant Ievos vyru jame vėrėsi stygius ir aistringas troškimas „turėti“ tikrovę. Žmogui teks tapti Sodomos ir Gomoros ištvirkėliu, Lotu, Nojumi, Dovydu, Saliamonu, Moze, Dievo Sūnumi Jošua, gimusiu iš nekaltos moters, tapusiu mirtingu ir nuėjusiu trumpą ir sunkų mirtingojo kelią, numirti ant kryžiaus ir kaip kiekvienam mirtingajam sušukti: „Tėve, Tėve, kodėl Mane apleidai?“, – vėlei sugrįžti į tvirtybę, pavadinta Dangumi, tapti nemirtingu ir amžinu proto (intelekto) pirmapradžiu pavyzdžiu.

„Sukurkime žmogų pagal atvaizdą savo – panašų į mus. Ar čia nuoroda į „šventąją Trejybę“? Ji daug vėlesnė samprata, vargu, ar su šia samprata buvo susipažinęs „Pradžios knygos“ kūrėjas, o gal „į mus“ yra nuoroda į dievus, pavyzdžiui, į Dievą ir Šėtoną? Senojo Testamento Dievas nėra vienintelis, žydai garbino kelis dievus ir „Elochim“, pats šis žodis yra bendrinis ir reiškia tiesiog „dievas“ kaip Adomas – „žmogus“. Biblijos Adomui nelemta buvo tapti Odisėju, pasirinkusiam tarp visų amžinųjų žmogiškųjų troškimų ir vilionių nykią Itakės pakrantę, pasirinkusiam tragiškai didingą mirtingojo dalią. Kas, klausiu savęs, palinkę prie kolaiderio ekranų: Adomai ir Ievos ar Odisėjai ir Penelopės?