Nejaugi aš tiek daug prašau?
Tiktai  laiminga būt norėjau.
Nenoriu priklausyt vien tau,
Nors ir labai tave mylėjau

Kai žiedlapius glėbiais barstei
Ir lūpos žemuogėmis sirpo.
Ruduo kvepėjo obuoliais.
O man širdis iš laimės tirpo

Skrajojome padebesiais
Ir klaidžiojom žaliom alėjom,
Kol pieštą tik šviesiais dažais
Peizažą juodulys užliejo.

Tik priedėlis prie tavo aš,
Tik puošmena garbioj palydoj.
Ir nežinau kur mus nuvęs
Tavo beprotiškas pavydas

Tarytum Barbė išpuošta,
Tik židinys ir kailis šiltas.
Man per sunki šita našta,
Tas kapas rožėmis išpintas

Tavoj pily man per tvanku.
Nors vieną gurkšnį oro gryno!
Kasdie kažko aš netenku,
Nebesvaigina netgi vynas

Nejaugi aš tiek daug prašau,
Kad negali išpildyt noro?
Atverki langus pagaliau,
Įleiski gurkšnį tyro oro!
----------------------------
Nuplėšk užuolaidas nuo lango,
Leisk pažiūrėt į žydrą dangų!!!